Interviu radijo laidoje "Kultūros horizontai"

Interviu radijo laidoje "Kultūros horizontai". Radio laidoje "Kultūros horizontai" Eglė Tamulytė bendrauja su tapytoju, aktoriumi, scenografu Piotru Kostinu. Koks menas turi išliekamąją vertę? Kas mūsų svečiui yra svarbu kuriant? Piotras papasakos ir apie savo meno studiją, darbą su talentingais jaunaisiais kūrėjais, naujausią jo ir mokinių paveikslų parodą "Modus vivendi IV".

Eglė Tamulytė. Sveiki. Su jumis Eglė Tamulytė, o šiandien kalbamės su Piotru Kostinu, kuris yra plataus spektro kūrėjas. Gal galite plačiau papasakoti, kokiose srityse jūs kuriate.

Piotras Kostinas. Pragyvenau pakankamai ilgą gyvenimą ir išbandžiau visokios veiklos, susijusios su menais. Vaikystėje mokiausi Ilja Repino dailės mokykloje Ukrainoje. O kariuomenėje buvau dailininkas ir dainavau bei grojau roko grupėje. Bet tai truko trumpai. Paragavau abejotinos šlovės. Roko grupių atlikėjai labai greitai užsikrečia žemiausio lygio žvaigždžių liga. Aš ja persirgau. Nemalonu tuščioj vietoj jaustis povu. Tada apsisprendžiau, kad į muziką ir dainavimą neisiu. Pasirinkau pačią sunkiausią meno sritį - tapybą, nes patikėjau Leonardu da Vinči. Jis teigė, jog tapyba yra aukščiausia meno rūšis. Turbūt jis teisus, nes kai pusę amžiaus tuo užsiimu, galiu teigti, jog tobulybės pasiekti neįmanoma. Visą gyvenimą mokaisi ir kuo toliau tuo sudėtingiau.

E. T.: Koks buvo tas lūžio taškas, kad atsivėrė akys ir nebenorėjote tos tuščios šlovės ir garbės?

P. K.: Labai bjaurus jausmas savyje. Kai žiūri į save iš šono ir niekini.

E. T.: Kaip manote, ar būnant tapytoju ir rengiant parodas nekyla toks pavojus?

P. K.: Ne. Lietuvoje tokio pavojaus nėra. Čia pragyvenau 40 metų ir užsiimu menais. Sovietiniais laikais dirbau Dailės kombinate, kūriau monumentalų meną, tapiau ant sienų. Susidūriau Lietuvoje su įdomu fenomenu. Esi svetimas ir dėl to žmonės nori nustumti į šoną. Gal dėl to, kad svetima mokykla, gal aš kitoks. Čia negali susirgti žvaigždžių liga. Čia daugiau gal pavydas. Labai keista. Ant tų žmonių nebepykstu. Pasidariau filosofu. Kai tau apie 70 metų, tampi filosofu, nes nėra kur dėtis. Priimu ramiai ir stebiu iš šono. Man prieš akis stovi Leonardo da Vinči ir jo filosofinis požiūris į viską. Kai degindavo jo paveikslus, daužydavo skulpūras, jis stebėdavo tuos žmones ir juos piešdavo. O ką daryti...

E. T.: 2021 m. gruodžio 6 dieną atidarėte parodą.

P. K.: Taip, tai mokinių paroda. Tai dėl jų, nes jie faini. Niekada negalvojau, kad galėčiau būti meno mokytoju. Tai gavosi savaime. Labai faina perduoti žinias talentingiems žmonėms. Tai ypatingas jausmas.

E. T.: Edukacinę veiklą vykdote nuo 2014 metų ir įkūrėte Piotro Kostino meno studiją.

P. K.: Taip. Neoficialiai tuo ilgiau užsiimu. Žmonės pradėjo pas mane lankytis pirmoje studijoje Užupyje ir prašyti mokyti. Galvojau, kad nemoku mokyti. Bet pasirodo moku. Sugalvojau koncentruotą mokymosi programą. Pagalvojau, kam žmonėms kankintis kaip man. Tiek metų mokytis tapyti. Ta labai ilgas procesas. Todėl duodu mokiniams svarbiausią informaciją. Aišku ne visi atlaiko. Žmogus turi būti talentingas. Džiaugiuosi, kad man teko mokytis klasikinės tapybos.

E. T.: Ar manote, kad yra svarbu mokėti ir išmanyti akademinį piešimą?

P. K.: Klasikinę mokyklą (pagrindus) bet kurios srity reikia išmanyti. Nesvarbu, ar tai yra piešimas, ar tapyba, fizika, muzika. Jeigu nori kažką pasiekti. Tą parodo visa žmonijos kultūra. Su menais įvyko toks keistas dalykas: žmogus gali teigti esąs menininkas ir nemokėti to daryti. Be abejo, kiekvienam savo. Visi žmonės pasirenka savo kelią.

E. T.: O jūs pats puoselėjate auksinio XVII amžiaus Nyderlandų tapybos meistrų stilistiką?

P. K.: Aš nuolat mokausi kartu su savo mokiniais. XVII amžiaus tapybos technika labai aukšta. Aliejinės tapybos technika prasidėjo nuo Jano van Eiko. Legenda byloja, kad jis išrado aliejinius dažus ir puikiai tapė. Ši technika išsivystė per pora šimtų metų visoje Europoje. Bet ypač Nyderlanduose. Aukščiausią tašką klasikinė tapyba pasiekė XIX amžiuje. Technika yra tik technika. Reikia talentą turėti. Technika 50%. Ji sudėtinga, bet be talento paveikslai bus akademiniai. Tokių paveikslų yra dešimtys tūkstančių. Jie neįdomūs. O yra gyvi paveikslai. Jie ypatingi. XIX amžiuje dailininkai darė šedevrus. Jų paveikslai kaba garsiausiuose muziejuose visame pasaulyje. Iš jų ir mokausi.

E. T.: Į kokius siužetus dažniausiai orientuojatės?

P. K.: Nesiorientuoju į siužetus. Esu universalus. Maišau peizažus su natiurmortais. Kuriu savo pasaulį. Kiekvienas menininkas kuria savo pasaulį ir paveiksluose tai atsispindi. Tapytojams reiktų apie pagalvoti, ką jie palieka po savęs. Jei tai gražus, įdomus, sudėtingas, paslaptingas menas, tai žmonės sustos ir žiūrės. Stengiuosi daryti sudėtingus paveikslus. Viskas pajungta tai minčiai. Mano paveiksluose daug simbolikos. Ji sunkiai pastebima, jei žmogus neišprusęs.

E. T.: Tam, kad iššifruoti jūsų darbus, reikia būti apsiskaičiusiu.

P. K.: Taip. Būti eruditu, intelektualu ir turėti gerą širdį, būti romantiku.

E. T.: Kiek šiuo metu jūsų meno studijoje yra mokinių?

P. K.: Paprastai būna apie 12 mokinių. Mistinis skaičius. Per tiek metų buvo gal 70 mokinių. Žmonės ateina, pabando, nepatraukia ir išeina patys. Ne kiekvienam tai.

E. T.: Sakėte, kad šis kelias sunkus ir sudėtingas. Kas yra sunkiausia? Kokie aspektai?

P. K.: Viskas yra sunku. Nuo pradžios iki galo (juokiasi). Nieko nėra paprasto. Mes kuriam trimatį pasaulį plokščioje erdvėje, ant drobės, lapo. Tai nuolatinė meditacija. Per pirmą pamoką aš mokiniams pasakoju apie trimatę erdvę, perspektyvą. Toje erdvėje mes ir dirbam.

E. T.: Kaip manote, daugėja ar mažėja Lietuvoje talentingų kūrėjų?

P. K.: Daugėja. Šiai tautai labai pasisekė. Stebiuosi.

E. T.: Labai džiaugiamės. Pozityvios naujienos.

P. K.: Ir tie žmonės labai kuklūs. Jie nedaro cirko. Jie ateina ir dirba.

E. T.: Jūs esate kūrėjas, kuris pardavinėja paveikslus. Kaip jums sekasi?

P. K.: Palygint su Vermejeriu, man sekasi. Vermejeris yra vienas geriausių, žinomiausių tapytojų pasaulyje. Praėjus 150 metų po jo mirties jo paveikslai buvo netyčia rasti. Taip nutiko, nes jo paveikslus pirko ir sąmoningai slėpė vienas žmogus.

E. T.: Daug dramų ir peripetijų meno pasaulyje.

P. K.: Visokių būna dalykų. Su dailininkais tokie cirkai būna. Ką aš tuo noriu pasakyti? Dailininkui ne taip svarbu, kas nupirks jo paveikslus. Svarbiausia - padaryti gerą meną. Kad nebūtų gėda prieš save. Reikia atsakingai kurti meną.

E. T.: Šias vertybes skiepyjate ir savo studentams?

P. K.: Taip. Bet koks didis menas turi būti koybiškas, talentingas. Su didele meile, atsakomybe eit į tai. Kaip su tikra meile: nieko neapgausi.

E. T.: Dėkui jums labai. Manau, labai įdomiai pasikalbėjome. Daug gilių ir apmąstymus keliančių minčių buvo pasakyta.

P. K.: Faina. Norint ramiai priimti visą šitą pasaulį, reikia būti stebėtoju ir filosofu.

E. T.: Ir kartu kurti savo paties fantastinius gražius paveikslus ir pasaulius.

P. K.: Jeigu žmogus bus pasiruošęs eiti į gerus muziejus ir praleisti ten daug laiko, jis ten tiek pamatys grožio, kad ojoj.

E. T.: Reikia pasirinkti kur nukreipti dėmesį: į ekraną su liūdnomis žiniomis, o galbūt nueiti į muziejų, ar ne?

P. K.: Taip. Bet visi tie paveikslai negali lygintis su žydinčios sakuros žiedu. Jis yra tobulas. Mes tik bandom kažką. Gamta yra tobula.

E. T.: Kūryba bandom prilygti kūrinijos grožiui.

P. K.: Taip, beviltiškai.

E. T.: Bet turbūt niekada nenustosime stengtis.

P. K.: Ne. O kas mums lieka. Pasirinkimas menkas. Arba gimti ir iškart atsigulti į dėžutę ir numirt tyliai arba pragyventi šitą gyvenimą įdomiai.

E. T.: Iš tikrųjų. Palinkėsime jums toliau tęsti įdomų, kūrybingą gyvenimą ir kurti gausybę įspūdingų ir išliksiančių ateities kartoms paveikslų.

P. K.: Ačiū.  

soundcloud.com/xfmlt/kulturos-horizontai-piotras-kostinas-2021-12-21?in=xfmlt/sets/kulturos-horizontai&utm_source=clipboard&utm_medium=text&utm_campaign=social_sharing